vylingis

vỹlingis sm. (1), vilingis 1. audros ar vėjo sūkurys: Į vỹlingį patekęs tik pratęs žvejys begali išsikapanoti Plng. Pryš perkūnijas tankiai būna vylingis Plng. Vėjas nutilo, buvo tvanku, kaip be oro, paskui staiga siūbtelėjo toks vylingis, kad valtelę kaip propelerį apsuko dešimtis kartų aplinkui ir nešė velniai žino kur sp. Vėjo vilingis stumtelėjo laivą, net stiebas sugirgždėjo rš. 2. E(Plng) netikėta audra (ppr. su perkūnija).